Plastiniai tepalai – tai skystos mineralinės alyvos arba sintetinio tepalo ir tirštiklių (dažniausiai – kalcio, natrio, aliuminio, bario, ličio muilų) mišiniai. Be to, į plastinius tepalus dedama specialių priedų, gerinančių lipnumą ir stabilumą.
Tepalai, kurių tirštiklis yra kalcio muilas, vadinami solidolais, o tepalai su natrio muilais – konstistenciniais. Solidolai atsparūs drėgmei, bet jų lydymosi temperatūra yra žema (tinka tepti mazgams, kurių temperatūra žemesnė kaip 70oC). Konsistenciniai yra mažiau atsparūs drėgmei, bet labiau tinka įšylančioms detalėms tepti (iki 110oC).
Plastiniais tepalais tepami tie mašinų slydimo arba riedėjimo guoliai, kurių tepimas skysta alyva yra neįmanomas arba netikslingas. Jų panaudojimo sritį nulemia gebėjimas laikytis atviruose arba ne visiškai sandariuose sujungimuose. Jais tepami sunkiai prieinami, švytuojantys, vertikalūs, užterštoje aplinkoje dirbantys pusiau arba visiškai atviri sujungimai, esant temperatūrai nuo -70 iki +350 °C. Be sutepimo, jie sujungimus sandarina ir apsaugo nuo korozijos.
Pagal tirštumą plastinius tepalus Amerikos nacionalinis plastinių tepalų institutas (NLGI)
skirsto į 9 klases (lentelė). Praktiškai pagal tirštumą juos galima skirstyti į 3 grupes:
1. pusiau skystus – juose tirštiklio būna 1 - 6% (nuo 000 iki 0 NLGI klasės),
2. plastinius – tirštiklio įdėta 8 - 30% (1- 3 NLGI klasės),
3. kietus – tirštiklio daugiau kaip 50% (4 - 6 NLGI klasės).
Automobilių plastinius tepalus Amerikos NLGI institutas pagal paskirtį skirsto į tris kategorijas: ratų guolių, šasi sujungimų ir universalius tepalus, tinkančius abiems atvejams. Pagal pritaikymą darbo sąlygoms kiekviena iš jų dar yra skirstoma į kokybės grupes. Automobiliams dažniausiai naudojami 2 NLGI tirštumo klasės tepalai.
