Kalbant apie dabartines ir ateities tendencijas, reikia pripažinti, kad variklių gamintojų reikalavimai tepimo alyvoms nuolat griežtėja, todėl ir alyvų gamintojai yra priversti naudoti vis aukštesnės kokybės sudėtines dalis. Ypač tai visi pajuto įsigaliojus „Euro 4“ variklių aplinkos taršos apribojimams, techniškai pakeitusiems automobilių, ypač dyzelinių, išmetamųjų dujų sistemas. Šie pokyčiai tiesiogiai palietė ir cheminę alyvų sudėtį, todėl, kad joms degant išsiskirtų mažiau kietųjų suodžių dalelių, azoto oksidų ir kitų kenksmingų medžiagų, visų pirma buvo visiškai atsisakyta naudoti iki šiol populiariausias I grupės bazines alyvas, nes jose sieros ir kitų priemaišų kiekis neribojamas. Antra, buvo pakeista ir standartinių priedų rinkinių sudėtis, nes dalis jų turėjo neleistinai didelį tos pačios sieros, fosforo ir pelenų kiekį. Be abejo, kad po tokių pokyčių, šiuolaikinės variklių alyvos gamybos technologijos pakėlė jų minimalų kokybės lygį, nors pakilo ir jų savikaina. Kitas labai svarbus pokytis yra tai, kad palaipsniui mažės, o ateityje, matyt, ir visai nebeliks, vadinamųjų mineralinių variklinių alyvų poreikio. Buvo sukurtos ir naujos tarptautinių standartų specifikacijos šioms mažo peleningumo (angl.„low SAP‘s“) alyvoms: europinėms lengvųjų automobilių alyvoms „AEA C1“, „C2“, „C3“ ir „C4“ ir komerciniams - „ACEA E6“ bei„E9“, taip pat JAV komercinių automobilių alyvoms „API CJ-4“.
Jūsų krepšelis yra tuščias!
